Nario požiūris iš CIRPASS-2 ir ETP

Europos skaitmeninio produkto paso procese vyksta politinė kova, kuri slepiama kaip techninė diskusija.

Viena vertus: tiekėjai, aparatūros integratoriai ir gerai finansuojamų konsorciumų konsorciumas, teigiantys, kad vienintelis rimtas kelias į tekstilės tvarumą eina per RFID lustus ir NFC antenas, įmontuotas kiekviename drabužyje. Sekite produktą. Sekite jį. Žinokite, kur jis miršta.

Kita vertus: nepatogi aritmetika, ką iš tikrųjų siūlome.

Leiskite būti tiesmukai.

Elektroninių atliekų paradoksas, kurio niekas nenori įvardyti

ES tekstilės rinka per metus perkelia apie 29 milijardus drabužių. Jei įdėsime po vieną RFID žymą kiekvienam daiktui – kaip šiuo metu siūlo keli DPP įgyvendinimo pasiūlymai – įsipareigojame kasmet gaminti, platinti ir galutinai utilizuoti 29 milijardus antenų, lustų ir substrato medžiagų. Žemyne, kuris tuo pačiu metu priima įstatymus prieš mikroplastiko taršą, chemines tekstilės apdailas ir pakuočių atliekas.

Tai nėra tvarumo sprendimas. Tai naujas taršos srautas su žalia etikete.

Ir prieš tai, kai kas nors nurodys biologiškai skaidžius NFC substratus: taip, jie egzistuoja. Ne, jie nėra gaminami tokiu mastu, tokiomis sąnaudomis, per šį laikotarpį. Matematika nesibaigia.

Dar yra kategorijos problema, kurią RFID lobistai patogiai ignoruoja: apatiniai, kojinės, kūdikių drabužiai. Kur tiksliai antena dedama ant naujagimio kombinezono? Kas surenka ir perdirba 4 milijardus kojinių porų, kai įsigalioja RFID įsakymas? Tai nėra išskirtiniai atvejai. Tai didžiausios rinkos apimties dalys.

Techninio įrangos šalininkų tylėjimas šiuo klausimu pats savaime yra politinis pareiškimas.

Rūšiavimo argumentas: pagrįstas, bet neteisingai pritaikytas

Aš numatau kontrargumentą, nes girdėjau jį darbo grupių sesijose: "RFID yra būtinas automatizuotam rūšiavimui pasibaigusio gyvavimo surinkimo centruose. Fibersort tipo sistemoms jo reikia."

Tai techniškai rimčiausias prieštaravimas, ir jis nusipelno rimto atsakymo.

Automatizuotas skaidulos sudėties identifikavimo rūšiavimas yra B2B infrastruktūros problema. Ji priklauso atliekų tvarkymo vertės grandinei ir turėtų būti sprendžiama naudojant B2B lygio įrankius – įskaitant NIR spektroskopiją, kuri šioje srityje sparčiai tobulėja nei RFID diegimas. Aparatinės įrangos reikalavimo įterpimas į DPP, siekiant išspręsti tolimesnės logistikos problemą, yra reguliavimo ekvivalentas reikalavimui, kad kiekvienas pilietis ant veido įdiegtų brūkšninį kodą, kad padėtų prekybos centrams valdyti atsargas.

DPP yra deklaracinis instrumentas. Jo užduotis – patvirtinti, kas pateko į produktą – sudėtį, procesą, tiekimo grandinės kilmę – o ne GPS sekti drabužį, kol jis nesuyra sąvartyne.

Kas iš tikrųjų veikia: QR kodai ir ESPR vykdymas

QR kodas, susietas su patvirtintu skaitmeniniu įrašu, visiškai išsprendžia vartotojams skirtą DPP reikalavimą. Jis gaminamas dideliu mastu. Jis atlaiko standartinius plovimo ciklus, jei tinkamai uždedamas (austos etiketės, šilumos perdavimas patvariais pagrindais). Už drabužį kainuoja tik dalį cento. Jį gali nutraukti vartotojas, kuris pagrįstai nenori būti stebimas – tai jų teisė pagal BDAR, apie kurią RFID šalininkai nenori kalbėti.

Nes čia yra privatumo dimensija, kurios politinis pokalbis mandagiai vengia: RFID signalai yra pasyvūs, bet skaitytojai – ne. Pakankamai motyvuotas veikėjas – mažmeninės prekybos stebėjimo sistema, vyriausybės kontrolės punktas, duomenų brokeris su antenų infrastruktūra – gali užklausti RFID žymos be drabužio savininko žinios ar sutikimo. Drabužių lygio geolokacijos technologija dideliu mastu komerciškai dar neegzistuoja. Jos pagrindas egzistuoja. Turėtume būti atsargūs, ką privalome įtraukti į 29 milijardus prekių.

Tačiau privatumas yra antraeilis dalykas, palyginti su struktūriniu argumentu.

Struktūrinis argumentas yra toks: jei politikos tikslas yra padidinti perdirbtų medžiagų kiekį Europos tekstilėje, instrumentas nėra mikroschema. Instrumentas yra mandatas.

Kiekviena ES valstybė narė, įgyvendinanti ESPR su minimaliais perdirbto pluošto kiekio reikalavimais kiekvienoje produktų kategorijoje, sukurs tiesioginį rinkos signalą. Pramonė ras pluoštus, procesus ir sertifikavimo infrastruktūrą – įskaitant platformas, galinčias patikrinti masės balanso apskaitą gramų už drabužį lygiu – nes komercinė paskata bus aiški. Vykdymas tampa dokumentų tikrinimo ir tiekimo grandinės audito klausimu, o ne gyvavimo pabaigos sekimu.

Nereikia sekti 29 milijardų drabužių iki kapo, kad įrodytume, jog Europos tekstilė tapo tvaresnė. Turime patikrinti gamybos metu, ar įėjimai buvo tokie, kokius teigia etiketė.

Tai kita – ir išsprendžiama – problema.

Kas gauna naudos iš sudėtingumo?

Noriu užbaigti klausimu, kuris paprastai lieka neužduotas mandagiose darbo grupėse.

Kai sprendimas yra brangus, priklausomas nuo aparatūros, reikalauja specializuotų integratorių ir sukuria pasikartojantį keitimo bei priežiūros ciklą pramonėje, kuri kasmet pagamina 29 milijardus vienetų – verta paklausti, kas iš to gauna naudos. Ne todėl, kad šalininkai veiktų nesąžiningai. Bet todėl, kad institucinės paskatos formuoja technines rekomendacijas, o DPP procesas sulaukė didelio komercinio susidomėjimo iš šalių, kurių verslo modelis priklauso nuo aparatūros įterpimo į kiekvieną Europoje parduodamą drabužį.

Paprastesni sprendimai – QR pagrindu veikiančios skaitmeninės deklaracijos, patvirtinamos suderinamose platformose ir įgyvendinamos pagal ESPR turinio reikalavimus – nesukuria tokių pačių pajamų galimybių. Tai nereiškia, kad jos yra mažiau veiksmingos. Tai daro jas mažiau patrauklias tam tikriems suinteresuotiesiems asmenims.

Europos skaitmeninio produkto pasas gali būti tikras pramonės transformacijos instrumentas. Arba jis gali tapti pirkimo galimybe, paslėpta kaip aplinkosaugos politika.

Techninės darbo grupės vis dar rengia standartus. Politinė kova jau vyksta.

Žinau, kurioje pusėje esu.

Stefano Cipriani yra Reeco® įkūrėjas, CIRPASS-2 (EWG1, EWG3, EWG5) ekspertas narys ir JRC registruotas suinteresuotasis asmuo (B5 padalinys).